Netikri darbštuoliai


Jūs priėmėte naują darbuotoją. Pirmais mėnesiais, atrodo, negalite patikėti užgriuvusia sėkme. Darbuotojas pilnas iniciatyvos, sukasi kaip bitė: savarankiškai imasi naujų užduočių, lieka dirbti po darbo ir susilaukia kolegų, klientų simpatijų. Neskubėkite džiaugtis! Gali būti, kad jūs susidūrėte su netikrosios darbomanijos reiškiniu.

Darbas yra vertybė. Visuomenė daug dirbančius laiko pavyzdžiais kitiems. Ne veltui sakoma, kad tik sunkiai ir daug dirbant galima ką nors pasiekti. Dėmesio! Jei ir jūs taip manote, vadinasi jau patekote į socialinių stereotipų spąstus, dėl ko galite patirti materialinių ir psichologinių nuostolių.

Vertybė yra vertę kuriantis darbas, o ne darbas apskritai. Dažnas darbomanas pasižymi tuo, kad sugalvoja niekam nereikalingos, tiksliau, tik jam pačiam, o ne įmonei reikalingos veiklos. O toks darbas, tikėtina, veda prie vertės praradimo – nuostolių.

Darbomanais yra laikomi žmonės, kurie turi priklausomybę nuo darbo ir kuriems gresia „perdegimo sindromas“. Tačiau darbomanija yra daugialypis fenomenas. Tai, ką mes laikome darbomanija, dažnai yra tik apsimestinė darbomanija. Deja, toks reiškinys kaip netikroji arba pseudodarbomanija yra žinomas mažai.

Kaip atskirti tikrą nuo netikro?

Tikram darbomanui būdinga aistra, atsidavimas darbui bei idėjų realizavimui. Apie jį galima sakyti, kad jis ne dirba, bet gyvena darbu. Tikras darbomanas dirba efektyviai, produktyviai ir su entuziazmu. Jei tik „neperlenkia lazdos“, jis jaučiasi gerai ir nesiskundžia nei per dideliu krūviu, nei atostogų nebuvimu, nei nepakankamu įvertinimu.

Žinoma, jeigu jis pats nesiskundžia, tai dar nereiškia, kad nesiskundžia jo šeima. Taigi, ir tikrosios darbomanijos negalime traktuoti kaip pozityvaus reiškinio. Tačiau jos atveju bent jau darbštumo motyvai yra aiškūs, tikras darbomanas neapgaudinėja nei savęs, nei kitų – jis dirba daug, nes yra iš tiesų atsidavęs darbui. Tiesa, galbūt per daug atsidavęs.

Jeigu vadovas yra darbomanas, galbūt ir iš pavaldinio tikėsis tokio paties darbštumo ir atsidavimo. Tokiu atveju darbuotojams bus iškelta per aukšta kartelė. Jei darbuotojas pats yra darbomanas, tai su darbomanu vadovu jis veiks petys petin. Tikrojo darbomano vadovaujamoje įmonėje yra geros sąlygos mokytis ir augti. Tačiau gali būti, kad vadovas vertina tik tokius žmones kaip jis pats. Sunkumai kyla todėl, kad ir kitus darbuotojus darbomanas vadovas sąmoningai arba nesąmoningai verčia dirbti tokiu pat režimu, kaip pats yra įpratęs, kas daugumai vykdytojų gali būti nepriimtina.

Jei darbomanas yra ne vadovas, o pavaldinys, paprastai jis yra vertingas atradimas kalbant apie naudą įmonei. Tačiau ir tokie darbomanai gali kelti problemų. Pavyzdžiui, dėl didelio entuziazmo toks žmogus gali neadekvačiai įvertinti riziką.

Iš tiesų tikrų darbomanų yra ne taip jau daug. Dauguma žmonių, kuriuos laikome darbomanais, yra pseudodarbomanai. Pagrindinis pseudodarbomano veiklos motyvas nėra pats darbas ar idėjų realizavimas, nors žvelgiant paviršutiniškai taip gali atrodyti. Atsidavimas darbui – tai tik fasadas, kaukė. Kam žmogui reikalinga ši kaukė? Priežasčių yra daug – nuo nepasitikėjimo savimi, išmokto elgesio stereotipų iki psichologinės gynybos mechanizmų kompensuojant tam tikrus nepriteklius kitose gyvenimo sferose.

Pagrindinis požymis, pagal kurį galima atskirti tikrąjį darbomaną nuo netikrojo, yra tas, kad tikrieji darbomanai nelinkę skųstis darbu. Jei darbomanas reguliariai skundžiasi dideliu krūviu, persidirbimu, nuovargiu, laiko stoka, neįvertinimu, greičiausiai turime reikalų su pseudodarbomanu. Tiesa, darbomanija negalima vadinti reiškinio, kai žmogus per prievartą apkraunamas darbais ir tuo skundžiasi, darbomanija atsiranda dėl vidinių motyvų. Taigi, remdamasis psichologo Boriso Litvako įžvalgomis, toliau pristatysiu aštuonis netikros darbomanijos pavidalus.

Vienišius

Nepriteklių kokioje nors gyvenimo sferoje jis kompensuoja darbu. Darbe sėdi ilgai ne dėl to, kad darbas patinka, o dėl to, kad namuose jaučiasi negerai. Tokiu atveju darbuotojo produktyvumas gali būti gana didelis. Išsprendus asmeninio gyvenimo problemą, rezultatai darbe greičiausiai pablogės, kitaip tariant, atsidavimas darbui sumažės. Pavyzdžiui, neseniai skyrybas išgyvenęs vyras gali būti itin atsidavęs darbui ir noriai dirbti viršvalandžius, tačiau situacija gali pasikeisti, kai jo gyvenime atsiras nauja partnerė.

Jeigu vadovas yra darbomanas vienišius, greičiausiai jis tikisi, kad pavaldiniai, kaip ir jis, dirbs viršvalandžius. Pavyzdžiui, prieš pat darbo dienos pabaigą jis paprašo staigiai pateikti kokią nors ataskaitą, nors realiai tai yra visai neskubu. Paprastai, tokio vadovo aukomis tampa tie darbuotojai, kurie darbe ilgiau nei reikia likti nenori, skuba namo pas šeimą.

Nepakeičiamasis

Jis nepasitiki savimi, bet greičiausiai trokšta valdžios, taigi darbas jam – nepasitikėjimo savimi kompensacija. Nepakeičiamasis dirba daug tam, kad ištikus nesėkmei turėtų pasiteisinimą – juk neįmanoma visko spėti! Todėl jis linkęs pasirinkti patrauklesnes, lengvesnes užduotis ir prie jų praleisti iš tiesų nemažai laiko. Nors jis sudaro kompetentingo darbuotojo įvaizdį ir aplinkiniams iš tikrųjų gali atrodyti, kad dėl jo firma „laikosi ant kojų“, realiai jo veiklos efektyvumas nėra didelis.

Darbuotoją reikėtų vertinti pagal konkrečius rezultatus, o ne pagal darbovietėje praleistą laiką. Atliekamos užduotys, rezultatai geriausiai atspindi darbuotojo našumą. Taip pat įmonėje turi būti sistema, užtikrinanti sklandų informacijos sklidimą tam, kad būtų teisingai pasidalinamos darbo užduotys bei atitinkamai prisiimama atsakomybė.

Perfekcionistas

Perfekcionistas remiasi nuostata, kad viskas turi būti padaryta idealiai, dėl to jis sėdi ir po darbo. Perfekcionizmas kaip charakterio savybė atsiranda vaikystėje, tėvams giriant tobulai atliekamus veiksmus ir smerkiant mažiausius netobulumus ir klaidas. Prisiminkime dažną tėvų frazę „Daryk gerai arba iš viso nedaryk!“

Tokiems darbuotojams geriau skirti užduotis, kurias iš tikrųjų būtina atlikti nepriekaištingai. Pagirkite darbuotoją už padarytą darbą, tada jis savęs bent jau nekankins dėl „blogo“ atlikimo. Jei vadovas yra perfekcionistas, pavaldiniams darbų ataskaitą reikia pateikti „tvarkingai įvyniotą į popierėlį“ – svarbu ne tik ataskaitos rezultatas, bet ir jos „apipavidalinimas“.

Tiek perfekcionistas vadovas, tiek darbuotojas gali įklimpti detalėse ir prarasti sugebėjimą matyti visumą, dėl to nukenčia vadovavimo efektyvumas.

Gelbėtojas

Jei reikalai klostosi nekaip, gelbėtojas dirba viršvalandžius tam, kad išgelbėtų situaciją. Tokių veiksmų efektyvumas gali būti mažas (geidžiamo rezultato nebūna), tačiau širdis lieka rami – padariau viską, ką galėjau. Nors toks elgesys iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukliai, gelbėtojas įmonėje – ne dovana, mat jis įmonės išteklius naudoja tuščiai, eikvoja laiką ir deda pastangas ne tam, kad pasiektų rezultatą, o kad nusiramintų – „juk padariau viską, kas įmanoma“.

Jeigu vadovas organizuoja susirinkimus po darbo argumentuodamas, kad reikia gelbėti įmonę, reikėtų įvertinti „gelbėjimo“ pagrįstumą. Jei tai yra tik tuščias laiko praleidimas ir tai nuolatos kartojasi, reikia imtis priemonių – gali tekti net išeiti iš darbo.

Privalantysis

Vaikystėje jis buvo mylimas tada, kai atlikdavo tėvams priimtinus, naudingus darbus, o kiti laiko praleidimo būdai buvo vertinami neigiamai. Susiformavo gyvenimo scenarijus, pagal kurį žmogus privalo daug dirbti, nes tik tada jis gali save laikyti geru. Privalantysis jaučiasi blogai, kai nedirba.

Toks darbuotojas paprastai pasiekia puikius rezultatus, tačiau nesijaučia ir neatrodo laimingas, nes realizuoja gyvenimo scenarijų, o ne asmeninį tikslą. Tokiam pseudodarbomanui būdingas perdegimo sindromas. Kaip tokiu atveju gali elgtis vadovas? Vadovas „privalančiajam“ gali padėti suderinti ilgalaikius asmeninius planus su profesiniais.

Privalantysis vadovas negali nedirbti. Greičiausiai jis sukuria įmonėje įtemptą darbo atmosferą. Jeigu jis išvažiuoja atostogauti, tai ilsisi 1–2 dienas, o paskui jau nerimauja, pradeda skambinti į darbą.

Tokio pseudodarbomano atvejo prognozės liūdnos. Tikėtina, kad viskas baigsis sveikatos problemomis (ankstyvu infarktu, insultu ar panašiomis bėdomis). „Privalančiajam“ reikia psichoterapeuto pagalbos, nes pačiam nustoti gyventi pagal nesąmoningai susikurtą gyvenimo scenarijų yra sunku.

Nepasitikintysis

Jis vadovaujasi principu „Jeigu nori padaryti gerai, padaryk pats!“ Nepasitikintysis nenori perduoti darbų, nes mano, kad tik jis juos gali atlikti gerai. Tokie darbuotojai gali būti geri. Bėda ta, kad nepasitikintįjį apkrauti darbais gali kolegos – „padėk man, tu moki geriau tai padaryti“. Nepasitikėjimo priežastis būna neįsisąmoninta didybės manija – netikėjimas, kad ir kiti gali daryti taip pat gerai arba net geriau. Taip pat nepasitikėjimą lemia aukštas nerimastingumo lygis – baimė, kad kitas suklys.

Nepasitikintis vadovas nemoka teisingai paskirstyti darbų, jis net gali pats perimti pavaldinių darbus, nes, neva, šie nesugeba. Kai kurie pavaldiniai tuo manipuliuoja – tiesiog permeta savo darbus vadovui, o patys dirba „atostogų režimu“.

Hiperatsakingasis

Hiperatsakingąjį daug dirbti verčia baimė padaryti klaidų. Dėl to jis dešimt kartų viską patikrina. Hiperatsakingasis panašus į perfekcionistą, tik pastarasis tampa darbomanu dėl įpročio viską daryti idealiai, o hiperatsakingasis – iš baimės suklysti, padaryti blogai. Iš tokio darbuotojo negalima tikėtis spartaus darbo tempo. Geriau jam skirti finansiškai atsakingus darbus, kur klaidos iš tikrųjų yra labai nepageidaujamos.

Nerimaujantis vadovas – tikra bėda. Vadovas yra priverstas rizikuoti, jam dažnai tenka apsispręsti esant neapibrėžtoms sąlygoms, tačiau hiperatsakingasis to nesugeba.

Gaisrininkas

Gaisrininkas dirba daug, nes jam trūksta kompetencijos. Jeigu žmogus nuolatos nesugeba atlikti užduočių, jam reikėtų pasiūlyti tinkamesnes pareigas. Gaisrininku jis vadinamas todėl, kad dirba neefektyviai ir nėra produktyvus, o į darbus „neria“ tada, kai pradeda „degti“ – terminai spaudžia ir nieko kito nebelieka, kaip dirbti viršvalandžius.

Toks vadovas, užuot nuosekliai vykdęs darbus, pasirenka mėgstamesnes sritis, o kitas sritis apleidžia. Kai apleisti darbai ima „degti“, prasideda gaisrų gesinimas. Jeigu pavaldinys prisiima iš tokio vadovo šio nemėgstamas darbo sritis, tai didelė tikimybė, kad jis užsitarnaus gaisrininko palankumą ir taps jo favoritu.

Sprendimas

Taigi, jei save laikote darbomanu, pagalvokite, dėl kokių priežasčių taip stengiatės. Jei darbo metu mintyse keikiatės ir nematote perspektyvų, tai tikėtina, kad „sergate“ pseudodarbomanija arba tiesiog esate išnaudojamas. Pirmu atveju vertėtų spręsti psichologines problemas, antru – galbūt reikia keisti darbą.

O jei jūsų vadovas yra tikrasis ar pseudodarbomanas, verčiantis jus dirbti neadekvačiai daug, reikėtų įvertinti darbo toje įmonėje perspektyvas. Jeigu didelis darbo krūvis atitinka jūsų kvalifikacijos ir jūsų kaip darbuotojo vertės darbo rinkoje augimą, galbūt vertėtų neskubėti bėgti iš tokios darbomanija „kvepiančios“ įmonės. Tačiau jei darbas yra rutiniškas, nemėgstamas, o jūsų kaip darbuotojo ir specialisto vertė neauga, jaučiatės neįvertintas, manyčiau, nėra jokios prasmės aukoti savo brangaus laiko „bendram labui“.

Informacija publikuota: https://www.delfi.lt/gyvenimas/psichologija/netikri-darbstuoliai.d?id=40664625&fbclid=IwAR1r8BXq64Ss4Q2o4-duKaAfPyCOhh3Uj0sQrL2vRfvB8xUx2_Rsb_FDvDE


Leave a comment